Po šios vakarienės jau buvo gerokai praėję laiko, kada paskambino Gitanas Nausėda. Pokalbį pradėjome apie einamuosius valstybės reikalus, aptarėme politines ir ekonomines aktualijas. Paskui perėjome prie žmogiško reikalo padiktuotos temos. […]
[...] – Aš Jums sakau, sąrašą ruošiasi atsiųsti į Lietuvą. Kalbėjau su labai rimtais žmonėmis, jų neatskleisiu. Sakė, kad ten tiek garsių politikų, valdininkų, teisėjų, teisėsaugos atstovų, verslininkų pavardžių, kad čia sudrebins valstybės pamatus. Kai jis taps viešas, čia akmens ant akmens neliks, – greitakalbe užtikrintai beria man stulbinančią informaciją Artūras. [...]
Mano kelionė už įprasto gyvenimo ribų prasideda. Įsitaisęs ankštokoje policijos konvojaus kabinoje per priekinį langą matau paskutinius miesto vaizdus. Dar apsuksime Šilutės plento žiedą, „Banginio“ vaizdas ir Jakų viadukas... Sudie, mano artimi žmonės. Sudie, mano gimtas mieste... [...]